Tai turėjo tik užpildyti tylą. Vietoj to susibūrė maža meno šeima

Kai pradėjau galvoti apie dailės užsiėmimus vaikams, už to tikrai neslypėjo joks didelis verslo planas.

Iš tiesų viskas buvo kur kas paprasčiau.

Parduodant paveikslus kartais ateina metas, kai viskas vyksta vienu metu. Užsakymai, pardavimai, darbai. O paskui vėl stoja tyla.

Būtent tokias akimirkas norėjau prasmingai užpildyti.

Pagalvojau, kad galėčiau mokyti vaikus.

Tuomet nė nenumaniau, kad vieną dieną spręsiu visiškai priešingą problemą.

Šiandien naujų vaikų nebepriimu, nes daugiau jų jau nebepajėgčiau mokyti.

Iš tiesų jie patys mane susirado

Užsiėmimai atsirado ne todėl, kad vieną dieną atsisėdau ir pasakiau: Na štai, dabar būsiu mokytoja.

Viskas atėjo pamažu ir natūraliai. Į mane pradėjo kreiptis tėvai ir klausti, ar nemokyčiau jų vaikų piešti ir tapyti.

Tad pabandžiau.

Ir supratau, kad man tai patinka.

Labai.

Be to, mane nustebino, kokie vaikai pas mane ateina. Jie gabūs, jautrūs, smalsūs ir dažnai neįtikėtinai aktyvūs.

Ir jie tikrai talentingi.

Kartais net nustembu, ką jie sugeba sugalvoti, kaip apmąsto paveikslą ar kaip susitvarko su tuo, ką aš pati daryčiau visiškai kitaip.

Pamažu tapau ne vien mokytoja

Iš pradžių, žinoma, buvau mokytoja, o jie – vaikai, lankantys mano dailės užsiėmimus.

Tačiau laikui bėgant šis santykis pasikeitė.

Vaikai sugrįžta. Vis geriau vieni kitus pažįstame, o aš pažįstu ne tik jų kūrybą, bet ir juos pačius.

Jie atneša man savo piešinių ir mažų dovanėlių. Atėję mane apkabina. Po atostogų sako, kad manęs pasiilgo.

Ir tokiomis akimirkomis suprantu, kad iš to, kas iš pradžių turėjo tik užpildyti laisvesnį laiką tarp paveikslų, išaugo kažkas visiškai kita.

Tokia mūsų maža dailės šeima.

Ir tai vertinu galbūt labiausiai.

„Nieko tokio. Nagi, pataisysime.“

Vieno dalyko vaikus stengiuosi išmokyti nuo pat pirmos pamokos.

Nieko nėra blogo.

Jei kas nors nepavyksta, pasaulis nesugriūva. Dažai nubėgo kitur, linija atsidūrė ne ten, kur turėjo būti, kažkas išsitepė ar rezultatas staiga atrodo ne taip, kaip įsivaizdavai?

Nieko tokio.

Nagi, pataisysime.

Tapant daug ką galima pakeisti, užtapyti ar panaudoti visiškai kitaip. O kartais būtent tai, kas iš pradžių atrodė kaip klaida, galiausiai tampa įdomiausia paveikslo dalimi.

Nenoriu, kad vaikai bijotų brūkštelėti teptuku vien todėl, kad potėpis gali būti neteisingas.

Noriu, kad jie bandytų.

O svarbiausia – kad išeitų jausdami, jog jiems kažkas pavyko.

Todėl iš manęs dažnai išgirsta:

„Kaip gražu.“

„Puikiai.“

„Nuostabu!“

„Kaip tu šauniai moki.“

Galbūt tai paprasti žodžiai. Tačiau vaikui jie kartais gali duoti nepaprastai daug.

Neprivalai visko daryti tiksliai taip, kaip aš

Žinoma, aš juos mokau. Rodau techniką, padedu atrasti kryptį, o kartais man reikia, kad jie išbandytų konkretų būdą.

Tačiau nenoriu dešimties vienodų piešinių.

Kartais leidžiu jiems viską daryti savaip. Kitais kartais randame kompromisą:

„Žinoma, gali. Bet pirmiausia išbandykime tai, ką noriu tau parodyti.“

Ir tai veikia.

Pati turiu du vaikus, todėl jau gana gerai žinau, kad nereikia vaiko versti visko daryti. Dažnai pakanka rasti būdą, kaip jį tinkamai nukreipti.

Jei vaikas tikrai nenori ko nors daryti, jo neverčiu.

Manau, dailės užsiėmimai neturėtų būti vieta, kur vaikas devyniasdešimt minučių vykdo suaugusiojo nurodymus.

Jis turi mokytis, bet kartu jam turi būti ir smagu.

O ko vaikai išmokė mane?

Tikrai kantrybės.

Nors turėdama du savo vaikus šioje srityje jau buvau šiek tiek pasitreniravusi. 😄

Tačiau jie išmokė mane dar vieno dalyko.

Nebijoti spalvų.

Vaikai kartais apie jas galvoja ne taip sudėtingai, kaip mes, suaugusieji. Tiesiog pasirenka patinkančią spalvą. Išbando derinius, kurių pati galbūt nesiryžčiau išbandyti.

Ir dažnai tai pasiteisina.

Šiuo požiūriu jie mane įkvepia.

Mokau juos taip, kaip jaučiu

Neturiu jokios sudėtingos filosofijos, kuria vadovaučiausi vesdama užsiėmimus.

Vaikus mokau taip, kaip jaučiu.

Esu nuoširdi, labai myliu vaikus ir noriu, kad pas mane jie jaustųsi gerai. Iš tėvų ir pačių vaikų reakcijų jaučiu, kad būtent toks kelias pasiteisina.

Nenoriu būti tik žmogus, stovintis prie stalo ir tikrinantis, ar vaikas taisyklingai laiko teptuką.

Noriu juos ko nors išmokyti. Noriu, kad jie tobulėtų kurdami.

Tačiau man lygiai taip pat svarbu, kaip jie tuo metu jaučiasi.

Ką norėčiau, kad jie išsineštų ateičiai?

Žinoma, džiaugsiuosi, jei išmoks piešti ir tapyti.

Tačiau dar labiau džiaugsiuosi, jei išsineš ir ką nors daugiau.

Pasitenkinimą tuo, ką patys sukūrė.

Draugystę.

Supratimą.

Drąsą ką nors išbandyti.

O svarbiausia – suvokimą, kad ne viskas turi būti tobula, o klaida nereiškia pabaigos.

Galbūt ją ištaisysime.

Galbūt ją pertapysime.

O gal galiausiai iš jos atsiras kas nors dar geresnio, nei iš pradžių planavome.

Ir kai pažvelgiu atgal, visa tai iš tiesų atrodo net šiek tiek juokinga.

Iš pradžių užsiėmimai turėjo tik užpildyti laikotarpį, kai aplink paveikslus įsivyraus tyla.

Šiandien be to vaikiško juoko, spalvų, piešinių, apkabinimų ir mūsų bendros kūrybos mano studijoje jau būtų pernelyg tylu.