Kai klientas išsirenka penkis paveikslus, o šeštasis sukuriamas pagal užsakymą

Kai kurie užsakymai prasideda elektroniniu laišku. Kiti – žinute socialiniuose tinkluose.

O šis prasidėjo nuo motociklo prie mano studijos. 😄

Klientas pirmą kartą užsuko pas mane per vieną iš savo kelionių motociklu. Tačiau jam nepasisekė – kaip tik tuo metu studijoje manęs nebuvo. Jis man paskambino, šiek tiek pasikalbėjome ir sutarėme, kad vėl važiuodamas pro šalį susisieks.

Ir vieną dieną iš tiesų pavyko susitikti.

Kai kas nors pažįsta jūsų paveikslus beveik geriau nei jūs pati

Kai jis pagaliau atvyko pas mane į studiją, gana greitai supratau vieną dalyką.

Jis buvo išstudijavęs, ko gero, visą mano svetainę. 😄

Jis pažinojo mano paveikslus, žinojo, kurie jį sudomino, ir drauge pamažu apžiūrėjome beveik viską, ką turėjau studijoje.

Man tokie susitikimai visada įdomūs. Svetainėje žmogus mato nuotrauką, matmenis ir aprašymą. Tačiau atsistojęs prieš pat originalą staiga pamato tikrąsias spalvas, faktūrą, teptuko potėpius ir visas smulkmenas, kurių nuotrauka niekada negali perteikti visiškai taip pat.

Šįkart apžiūra baigėsi tuo, kad klientas galiausiai rezervavo net penkis mano paveikslus.

Tai, žinoma, mane be galo pradžiugino.

Tačiau tuo mūsų istorija dar nesibaigė.

O jeigu atsirastų dar vienas?

Prie penkių jau nutapytų paveikslų prisidėjo užsakymas šeštajam.

Tačiau šįkart tai nebuvo paveikslas, kuris jau užbaigtas laukė mano studijoje.

Klientas norėjo, kad nutapyčiau jo tėtį jaunystėje.

Šis sumanymas mane sudomino beveik iš karto. Norėjome išsaugoti tikruosius jo bruožus ir realistiškesnį portreto atlikimą, bet kartu suteikti paveikslui ryškų poparto stilių.

Būtent realistinio portreto ir ryškių spalvų derinys man pasirodė puikus.

Realistinis portretas, nebijantis spalvų

Tapant portretą man svarbiausia perteikti žmogų. Nepakanka tik nutapyti akis, nosį ir lūpas tinkamose vietose. Galutinis paveikslas turi būti išraiškingas ir turėti kažką, kas leistų jame iš tiesų atpažinti tą žmogų.

Šiuo atveju dar ir tapiau kliento tėtį tokį, koks jis buvo jaunystėje. Todėl norėjau išsaugoti jo charakterį bei bruožus, bet kartu perteikti portretą savo meniniu stiliumi.

Veidas išliko realistiškesnis, o rinkdamasi spalvas leidau sau daug daugiau laisvės.

Ryški mėlyna, rožinė ir geltona, kontrastingi šešėliai ir fono faktūros pamažu sukūrė būtent tą energiją, kurios norėjau paveiksle.

Ir turiu pasakyti, kad šis užsakymas man tikrai teikė džiaugsmo.

Jis buvo kitoks. Spalvingas. Asmeniškas.

O būtent tokius iššūkius aš mėgstu.

Pagal užsakymą tapomas paveikslas nebūtinai turi būti nuotraukos kopija

Man tai svarbu.

Tapydama portretą pagal nuotrauką nenoriu sukurti vien nutapytos jos kopijos. Nuotrauka suteikia man pagrindą, tačiau galutiniam paveikslui noriu suteikti savitą charakterį.

Būtent popartas tam atveria itin daug galimybių.

Galiu žaisti spalvomis, kontrastu, fonu ir bendra nuotaika, kartu išsaugodama portrete vaizduojamo žmogaus bruožus.

Tuomet rezultatas yra ne vien prisiminimas pagal nuotrauką.

Gimsta originalus paveikslas su asmenine istorija.

Ir būtent tai man labiausiai patinka tapant pagal užsakymą.

Perdavimas kažkur pusiaukelėje

Galiausiai atėjo akimirka, kai viskas buvo baigta.

Penki išsirinkti paveikslai ir prie jų šeštasis – pagal užsakymą nutapytas portretas.

Kadangi mus skyrė nemažas atstumas, perdavimą išsprendėme paprastai. Sutarėme susitikti kažkur pusiaukelėje.

Užbaigtų paveikslų perdavimas man yra ypatinga akimirka.

Kelias dienas ar savaites paveikslas būna man prieš akis. Stebiu, kaip jis pamažu gimsta, vaikštau aplink jį, apie jį galvoju, grįžtu prie detalių, o kartais dar paskutinę akimirką ką nors pakoreguoju.

Tada ateina diena, kai jį supakuoju ir perduodu žmogui, kuriam jis buvo sukurtas.

Ir paveikslas keliauja toliau be manęs.

Būtent dėl tokių užsakymų mėgstu savo darbą

Visas šis užsakymas man paliko nuostabų jausmą.

Žinoma, mane pradžiugino, kad vienas žmogus išsirinko net penkis mano paveikslus. Penki paveikslai iš karto menininką tikrai pradžiugina, būkime atviri. 😄

Tačiau dar labiau džiaugiausi tuo, kaip prasidėjo visa mūsų istorija ir kur ji galiausiai nuvedė.

Iš pirmojo skambučio, kai klientas nerado manęs studijoje, išaugo asmeninis susitikimas, penki išsirinkti paveikslai ir galiausiai dar vienas visiškai naujas.

Jo tėčio jaunystės portretas.

Būtent tokie užsakymai primena man, kodėl mano darbas teikia tiek džiaugsmo.

Kiekvienas paveikslas gali turėti savo istoriją. Kartais ją sugalvoju aš, o tada jis susiranda savo šeimininką.

Kitąkart pas mane ateina žmogus su sava istorija, o aš gaunu galimybę perkelti ją ant drobės.

Ir galbūt tai yra pati gražiausia mano darbo dalis.

Juk niekada nežinau, kas kitą kartą atvers mano studijos duris ir su kokia istorija ateis.