Jei prieš kelerius metus kas nors man būtų pasakęs, kad turėsiu savo studiją, mokysiu vaikus ir suaugusiuosius, pardavinėsiu savo paveikslus ir pragyvensiu iš to, ką sukursiu savo rankomis, tikriausiai būčiau nusijuokusi.

Ne todėl, kad nenorėčiau. Tiesiog tuomet niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad man tai pavyks.

Ir žinote ką?

Net ir šiandien nesijaučiu sugebanti viską. Tik dabar jau žinau, kad tai visai nieko tokio.

Laukti, kol būsiu pakankamai gera

Portretus pradėjau piešti 2018 metais. Po metų ėmiau tapyti akrilu.

Neturėjau nei puikiai įrengtos studijos, nei ilgametės patirties, nei apgalvoto prekės ženklo, nei dešimties puslapių verslo plano.

Tiesiog pradėjau.

Žinoma, kilo abejonių. Ar tai pakankamai gerai? Ar kam nors patiks? Ar apskritai kas nors nupirks mano paveikslą? Ar kada nors sugebėsiu ką nors perduoti ir kitiems?

Manau, panašius klausimus sau užduoda daugybė žmonių. Bet jei būčiau laukusi, kol jos visos išnyks, tikriausiai niekada nebūčiau pradėjusi.

Pirmasis paveikslas nebuvo geriausias

Šiandien žvelgdama į kai kuriuos ankstesnius savo darbus, daug ką daryčiau visai kitaip.

Ir tai gerai.

Būtent tai leidžia man pamatyti, kiek per tuos metus pažengiau.

Dažnai laukiame tobulumo ir tik tada norime parodyti savo darbą pasauliui. Tačiau niekas nepradeda kaip profesionalas.

Už kiekvieno paveikslo mano svetainėje ar socialiniuose tinkluose slypi valandos darbo, nepavykę bandymai, perdarymai, pyktis ir džiaugsmas.

Kartais norėdavau apgręžti drobę į sieną ir daugiau niekada į ją nežiūrėti. 😄 Galiausiai vis tiek prie jos grįždavau.

Ir staiga atsirado nuosava studija

2024 metų vasarą žengiau dar vieną didelį žingsnį.

Atidariau savo studiją.

Staiga turėjau vietą ne tik sau ir savo paveikslams, bet ir kitiems žmonėms. Čia pradėjo lankytis vaikai, norintys piešti ir tapyti, ir suaugusieji, kurie kurdami nori trumpam pailsėti nuo kasdienybės.

Su nauja patirtimi, žinoma, atėjo ir abejonės.

Ar man pavyks? Ar sugebėsiu jiems ką nors perduoti? Ir svarbiausia – ar jiems apskritai bus smagu su manimi?

Ilgainiui supratau, kad būtent ši mano darbo dalis man patinka gal net labiau, nei tikėjausi.

Be to, ji mane daug ko išmokė.

Vaikai nelaukia, kol bus pasiruošę

Štai ką juose taip myliu.

Duokite vaikui drobę, teptuką ir dažų, ir dažniausiai jis nesuks galvos, ar sukurs tobulą paveikslą.

Paims teptuką ir pradės.

Drąsiai sumaišys spalvas, kurių man net nekiltų mintis derinti. Jei kas nors nepavyks, paims kitą spalvą, ką nors užtapys ir tęs toliau.

Mes, suaugusieji, dažnai elgiamės visiškai priešingai.

Pirmiausia viską analizuojame. Tada pradedame abejoti ir galiausiai laukiame tinkamos akimirkos.

Tačiau kartais ji taip ir neateina.

Verslas mane išmokė to paties

Savarankiškas darbas iš šalies gali atrodyti gražiai.

Paveikslai, studija, kursai, fotosesijos ar socialiniai tinklai sudaro tik vieną mano verslo dalį.

Be to, rūpinuosi sąskaitomis, administraciniais reikalais, svetaine, bendravimu su klientais, užsakymais, rinkodara ir milijonu kitų dalykų.

Daugumos dalykų turėjau išmokti dirbdama ir vis dar mokausi ko nors naujo.

Vienos idėjos puikiai pasiteisina, o kitos baigiasi visiška nesėkme. Jei kas nors neveikia, tai pakeičiu ir išbandau kitą kelią.

Anksčiau galbūt savaitėmis svarstyčiau, ar ko nors imtis. Dabar daug dažniau sau sakau:

Tiesiog pabandyk. Jei nepavyks, bent jau sužinosi, kad šis kelias niekur neveda.

Neprivalai žinoti, kur tai tave nuves

Kai nupiešiau pirmąjį portretą, nė nenumaniau, kas laukia toliau.

Apie dideles drobes tuomet negalvojau. Nuosava studija atrodė kaip kažkas labai tolimo. Ir nė minties neturėjau, kiek žmonių vieną dieną mokysiu.

Gal ir gerai, kad nežinojau ateities.

Jei tuomet būčiau mačiusi visus manęs laukiančius žingsnius, galbūt būčiau išsigandusi dar nežengusi pirmojo. 😄

Galiausiai viskas atėjo pamažu – pirmasis paveikslas, tolesnė kūryba, pirmasis užsakymas, pirmasis klientas, pirmasis kursas ir nuosava studija.

Tada kilo dar viena idėja.

O po jos – dar kita.

Vis dar nesu visko apgalvojusi

Galbūt būtent tai šiuo straipsniu labiausiai ir noriu pasakyti.

Neturiu jokio slapto recepto ir nežinau, kur tiksliai būsiu po penkerių metų. Ir tikrai ne kiekvieną rytą pabundu jausdama, kad visiškai valdau savo gyvenimą.

Kartais abejoju, ką nors sugadinu arba pakeičiu nuomonę.

Retkarčiais man kyla idėja, kuri atrodo šiek tiek beprotiška. Vis tiek ją išbandau.

Per tuos metus supratau vieną svarbų dalyką:

Galbūt niekada neateis akimirka, kai sau pasakysite: dabar pagaliau esu pasiruošusi.

Dažnai tikimės, kad pirmiausia įgysime pasitikėjimo savimi ir tik tada ko nors imsimės.

Manau, viskas vyksta kaip tik atvirkščiai.

Pirmiausia imamės veikti. Ir būtent taip įgyjame pasitikėjimo savimi.

Tad jei kažko laukiate…

Gal norite pradėti tapyti, imtis verslo, užsirašyti į kursus, pakeisti darbą ar pagaliau kam nors parodyti savo kūrybą.

Galbūt turite visai kitokią svajonę, kurią vis atidedate tam „kada nors“.

Neprivalote iš anksto žinoti visos istorijos.

Pakanka žengti pirmą žingsnį.

Po jo seks antras. Ir staiga suprasite, kad jau nuėjote daug toliau, nei pradžioje galėjote įsivaizduoti.

Savo pirmąjį žingsnį žengiau prieš kelerius metus su pieštuku rankoje.

Ir man vis dar smalsu, kur jis mane nuves toliau.