Juoda, balta ir veidas. Tikrai tuo neapsiribosiu. Kas bus kitas?

Vasaros atostogų pradžioje jums pristačiau kai ką, kas mano kūryboje ir vėl buvo šiek tiek kitaip.

Jokio subtilaus šešėliavimo pieštuku. Jokių spalvų, akrilo sluoksnių ar ilgų tinkamo atspalvio paieškų.

Šįkart tik juoda, balta ir veidas.

Ir nors tada pati dar nežinojau, kur mane nuves šis kelias, šiandien vieną dalyką jau žinau visiškai tikrai.

Tuo tikrai nesustosiu. Priešingai.

Kai pakanka tik juodos ir baltos

Šis kūrybos būdas mane žavi būtent savo paprastumu.

Iš pirmo žvilgsnio.

Nes iš tiesų juoda ir balta neatleidžia nė menkiausios klaidos.

Neturite dešimčių atspalvių, kuriais galėtumėte pamažu modeliuoti portretą. Čia beveik nėra vietos minčiai „dar truputį pataisysiu“.

Kiekviena linija, kiekvienas juodas plotas ir kiekviena vieta, kurią palieku visiškai baltą, lemia rezultatą.

Ir galbūt kaip tik todėl man tai taip patinka.

Iš kelių ryškių potėpių pamažu ima ryškėti veidas. Staiga pasirodo akys, išraiška, plaukai, barzda… ir žmogus, kurį atpažįstate, nors drobėje iš tiesų daugelio dalykų visai nėra.

Juk kartais nereikia nutapyti visko, kad matytųsi visa, kas svarbiausia.

Nuo pirmojo portreto prie kitų

Kai vasaros atostogų pradžioje parodžiau pirmąjį tokiu būdu sukurtą portretą, į jį žiūrėjau šiek tiek kaip į eksperimentą.

Norėjau išbandyti ką nors naujo. Atsiriboti nuo detalių, spalvų ir įprasto būdo, kuriuo paprastai kuriu portretą.

Tačiau vienu neapsiribojau.

Pamažu atsirado daugiau veidų, ir su kiekvienu iš jų šis stilius mane žavėjo vis labiau.

Kiekvienas portretas veikia visai kitaip. Vienur viską lemia akys, kitur – būdinga šukuosena, barzda, lūpos ar vienintelis ryškus šešėlis.

Ir būtent čia man slypi visos šios serijos žavesys.

Posca rankoje ir jokio trintuko

Svarbų vaidmenį šiuose paveiksluose atlieka ir POSCA žymekliai, kuriais piešiu tiesiai ant drobės.

Ir čia prasideda smagioji dalis.

Pieštuko žymes galima ištrinti. Dažus kartais galima užtapyti.

Bet kai per baltą drobę vedate ryškią juodą liniją, tiesiog turite ja pasitikėti. 😄

Galbūt ir todėl ši kūryba turi visai kitokią energiją nei mano klasikiniai portretai.

Ji greitesnė, drąsesnė ir grynesnė. Ji verčia mane kitaip žvelgti į veidą ir ieškoti tik to, kas jam iš tiesų būdinga.

Tai ne pakaitalas. Tai dar vienas kelias.

Tai nereiškia, kad atsisakau kitų savo paveikslų.

Kaip tik priešingai.

Vis dar myliu pieštuką. Ir toliau tapysiu akrilu, kursiu portretus, eksperimentuosiu ir išbandysiu naujus dalykus.

Juk niekada nenorėjau užsidaryti viename stiliuje vien todėl, kad žmonės mane iš jo atpažįsta.

Kūryba man teikia džiaugsmą būtent tada, kai galiu tobulėti.

O ši juodai balta serija tiesiog papildė kitus mano darbus.

Šiek tiek įžūli.

Šiek tiek minimalistinė.

Ir labai sava.

O dabar man rūpi tik vienas dalykas…

Žvelgdama į jau sukurtus portretus, savaime imu galvoti apie kitą veidą.

Kas tobulai tiktų šiam stiliui?

Išraiškingos akys? Būdingi bruožai? Ikoniška šukuosena? Barzda? O gal kas nors, ko taip pavaizduoto visai nesitikėčiau?

Žinoma, kelis vardus jau turiu galvoje.

Bet šį kartą man įdomi ir jūsų nuomonė.

Taigi tikrai nesustoju. Veikiau jaučiu, kad dar tik pradedu.

O pabaigos klausimas iš tiesų visai paprastas:

Kas bus kitas? 🤎