Aš sugrįžau. Nauja studija, nauji kursai ir galva, pilna idėjų

Ir vėl su jumis sveikinuosi. Po vasaros, atostogų ir kiek kitokio ritmo vėl visa galva pasinėriau į darbus. O šiemet sugrįžimas dar įdomesnis. Namuose jau turime mokyklinuką ir priešmokyklinuką, tad rugsėjis mums tikrai nereiškia lėtos ir ramios pradžios. 😄

Rytais – mokykla, darželis, užkandžiai, kuprinės ir visi tie kasdieniai rūpesčiai. Popiet – vaikai, būreliai, namų darbai ir šeimos reikalai. O tarp viso to – mano studija, kursai, klientai, paveikslai ir idėjos, kurios, žinoma, labiausiai mėgsta ateiti būtent tada, kai turėčiau galvoti apie visai ką kita.

Žodžiu, įprasta karuselė.

Ir žinote ką? Kaip tik tokia man ir patinka.

Po atostogų tikrai nekantravau grįžti į studiją. Pasiilgau dažų kvapo, paruoštų drobių, teptukų, prie stalų sėdinčių vaikų, jų klausimų ir kartais visiškai netikėtų idėjų.

Lygiai taip pat laukiau akimirkų, kai čia liksiu visiškai viena. Įsijungsiu muziką, paimsiu į rankas teptuką ir vėl kurį laiką tiesiog tapysiu.

Be to, šiemet sugrįžimas atnešė dar vieną didelę naujieną.

Studija įgavo naują veidą

Jau kurį laiką jaučiau, kad man reikia pokyčių. Nenorėjau ieškoti didesnės erdvės ar kitos vietos. Man reikėjo, kad dabartinė studija pradėtų veikti kiek kitaip.

Kas mane pažįsta, turbūt nujaučia, kad kai jau ko nors imuosi, retai apsiriboju vieno stalo perstūmimu. 😄

Tad krausčiau, perstumdžiau, rūšiavau, tvarkiau, galvojau… o paskui, žinoma, vėl perstumdžiau.

Pagrindinis tikslas buvo turėti daugiau erdvės pačiai kūrybai. Man svarbu, kad čia būtų patogu dirbti man pačiai, bet kartu pakaktų vietos ir vaikams, kurie pas mane lanko dailės kursus.

O rezultatas?

Dievinu šią vietą. ❤️

Studija dabar atrodo erdvesnė, tvarkingesnė ir kur kas jaukesnė. Staiga pajutau, kad joje lengviau kvėpuoti. Vaikai turi savo erdvę darbui, viskas įgavo daugiau prasmės, o aš čia jaučiuosi gerai ne tik vesdama kursus, bet visų pirma kurdama pati.

O juk tai vis dar ta pati studija.

Tik šiek tiek kitokia.

Sėdžiu čia, dairausi aplink ir galvoju: Taip. Būtent taip ir norėjau.

Galbūt atrodo, kad tai tik erdvės pokytis, tačiau aplinka, kurioje kuriama, man reiškia be galo daug. Man reikia vietos, kurioje jaučiuosi gerai. Kur galiu sujaukti tvarką, išsidėlioti dažus, palikti nebaigtą drobę ir kitą dieną vėl prie jos sugrįžti.

Studija man niekada nebuvo vien kambarys, į kurį ateinu dirbti.

Tai dalelė mano pasaulio.

O dabar jaučiu, kad ji dar geriau atspindi tai, kur šiuo metu esu pati ir kur noriu toliau judėti savo kūryboje.

Nauji mokslo metai, nauji vaikai ir naujos istorijos

Prasidėjus mokslo metams, žinoma, vėl prasidėjo ir mano dailės kursai vaikams.

Kai kuriuos vaikus jau gerai pažįstu, ir po atostogų jie vėl pas mane sugrįžta. Man tai labai miela. Galiu stebėti, kaip jie pamažu tobulėja, kuo susidomėjo, kur įgijo daugiau pasitikėjimo ir kaip keičiasi jų pačių kūryba.

Šiemet šalia pažįstamų veidų sveikinu ir naujus mažuosius dailininkus.

Kiekvienas ateina vis kitoks.

Vienas iškart griebiasi dažų ir jau per pirmąjį užsiėmimą norėtų išbandyti viską, ką randa studijoje. Kitam reikia šiek tiek laiko apsiprasti ir įgyti pasitikėjimo.

Būtent ši įvairovė man ir teikia tiek džiaugsmo dirbant su vaikais.

Nenoriu, kad vaikai ateitų į dailės kursus, o pabaigoje visi išeitų su vienodais paveikslėliais.

Mokau juos dirbti su spalva, kompozicija, įvairiomis medžiagomis ir dailės technikomis. Kartu stengiuosi kiekvienam palikti pakankamai erdvės savoms idėjoms ir savitam braižui.

Jie gali bandyti, ieškoti ir eksperimentuoti. Nieko tokio, jei kas nors nepavyks. Juk būtent iš tokios tariamos klaidos kartais gimsta geriausia viso paveikslo dalis.

Per kai kuriuos užsiėmimus užduotys būna konkretesnės, kitais kartais vaikai gauna tik temą ar kelias sąlygas, o visa kita palieku jų vaizduotei.

Nes man svarbiausia ne tobulai nutapytas paveikslėlis.

Kur kas labiau džiugina akimirkos, kai vaikas nustoja kas dvi minutes tikrinti, ar viską daro „teisingai“, ir pradeda tiesiog kurti.

Nebijodamas suklysti.

Nes, mano manymu, būtent tai ir yra meno esmė.

Į vaikų kursus šiuo metu REGISTRACIJA SUSTABDYTA

Be galo džiaugiuosi, kad visos vietos reguliariuose vaikų kursuose jau turi savo mažuosius menininkus. ❤️

Kai pradėjau vesti kursus, nė nenumaniau, kokia didele mano darbo dalimi jie kada nors taps. Šiandien mane supa vaikai, kurie nuolat sugrįžta, ateina jų broliai ir seserys, atsiranda naujų veidų, o laisvų vietų pamažu mažėja.

Man tai didelis džiaugsmas, bet kartu ir įsipareigojimas.

Nenoriu nuolat didinti grupių vien tam, kad galėčiau priimti daugiau vaikų.

Man svarbu turėti galimybę kiekvienam iš tiesų skirti dėmesio. Turiu matyti, ką vaikas tuo metu kuria, turėti laiko jam padėti ir pamažu suprasti, kas jam tinka, kas patinka, o kur reikia šiek tiek padrąsinimo.

Todėl į reguliarius vaikų kursus dabar SUSTABDAU REGISTRACIJĄ.

Tačiau tai tikrai nereiškia, kad studijos durys užsidaro kitiems norintiesiems.

Kaip tik priešingai. 😊

Ruošiu savaitgalio kursus ir kūrybines dirbtuves

Žinau, kad ne kiekvienam tinka reguliarūs kursai darbo dienomis. Vieni lanko kitus būrelius, kitiems tenka atvažiuoti iš toliau, o kai kuriems norintiesiems tiesiog nebeliko laisvų vietų.

Todėl per metus noriu palaipsniui skelbti ir vienkartinius savaitgalio dailės kursus bei kūrybines dirbtuves.

Ir čia mano galva, žinoma, vėl dirba visu pajėgumu. 😄

Turiu keletą idėjų, ką norėčiau paruošti. Mane vilioja įvairios technikos, teminiai susitikimai ir kursai, per kuriuos žmogus sukurtų savo paveikslą nuo pradžios iki galo.

Nenoriu, kad tai būtų tik dvi valandos su dažais.

Norėčiau, kad kiekvienos kūrybinės dirbtuvės turėtų savitą atmosferą, o žmonės iš jų išsineštų ne tik savo kūrinį, bet ir kūrybos patirtį.

Konkrečias datas palaipsniui skelbsiu čia, svetainėje, ir, žinoma, savo socialiniuose tinkluose.

Tad jei į reguliarius užsiėmimus nepatekote, būtinai sekite mane ir toliau. Progų apsilankyti mano studijoje dar tikrai netrūks. 🎨

O tarp visų šių veiklų aš vis tiek pirmiausia esu tapytoja

Užsiėmimai sudaro didelę ir gražią mano darbo dalį.

Man patinka dirbti su vaikais. Dievinu jų betarpiškumą, vaizduotę ir tai, kaip jie mąsto apie kūrybą. Kartais jie pasiūlo sprendimą, kuris man pačiai nė nebūtų atėjęs į galvą.

Tačiau greta viso to jau jaučiu didžiulį norą vėl stovėti prieš savo drobę.

Be užduoties.

Be aiškinimų.

Tik aš, dažai, muzika, teptukai ir paveikslas, kurį pradėdama galbūt net pati tiksliai nežinau, kur jis mane nuves.

Mano mintyse jau gimsta nauji paveikslai.

Kai kuriuos įsivaizduoju gana aiškiai. Kiti kol kas tėra spalva, atmosfera, jausmas ar mažas fragmentas to, ką norėčiau perkelti ant drobės.

O kiti galbūt gims visiškai spontaniškai tik tada, kai paimsiu į ranką teptuką.

Būtent šio laikotarpio dabar labai laukiu.

Tų akimirkų, kai pasibaigus užsiėmimams studija nutyla, aš įsijungiu muziką ir prieš mane vėl yra mano pačios drobė.

Pamažu čia pradės gimti nauji paveikslai ir naujos istorijos.

Man pačiai smalsu, kur šįkart mane nuves mano kūryba.

Mano kūryba irgi nuolat keičiasi

Pažvelgusi kelerius metus atgal, matau, kokį ilgą kelią nuėjau.

Kai kurių dalykų, kurie anksčiau mane žavėjo, šiandien jau nebejaučiu taip pat. Užtat mane pradeda traukti temos, spalvos ar darbo būdai, kurių prieš kelerius metus galbūt nė nebūčiau išbandžiusi.

Ir manau, kad tai gerai.

Nenoriu visą laiką tapyti vienodai vien todėl, kad kažkas pasiteisino ar patiko žmonėms.

Man reikia ieškoti.

Bandyti.

Kartais ką nors sugadinti ir pradėti iš naujo.

Būtent tai man ir patinka tapyboje. Niekada nejaučiu, kad jau visko išmokau ir dabar tik be galo kartosiu tą patį metodą.

Kiekvienas paveikslas gali mane kuo nors nustebinti.

Ir tikiuosi, kad taip ir liks.

Taigi taip… aš grįžau

Su mokyklinuku ir priešmokyklinuku.

Su darbo kalendoriumi, kuriame vėl darosi gerokai ankšta. 😄

Mane supa nauji užsiėmimų vaikai ir pažįstami veidai, sugrįžę po atostogų. Manęs laukia asmeninė kūryba, darbai klientams, savaitgalio kūrybinės dirbtuvės ir, žinoma, visos tos idėjos, kurios nuolat gimsta mano galvoje.

O šalia viso to – mano atnaujinta studija, kuria be galo džiaugiuosi.

Tai šioks toks chaosas.

Bet tai mano chaosas. ❤️

Kartais atrodo, kad per vieną dieną spėju pabūti mama, vairuotoja, mokytoja, organizatore, valytoja, fotografe, buhaltere ir dar kelių profesijų atstove, nors nė nenutuokiau, kad jas išmanau. 😄

Tačiau tarp visų šių veiklų aš vis tiek pirmiausia esu tapytoja.

Kai ateinu į studiją, paimu į ranką teptuką ir apsidairau, viskas vėl stoja į savo vietas.

Studija laukia naujos kūrybos. Vaikai grįžta prie stalų, teptukai ir dažai čia pat, po ranka, o tuščios drobės laukia savo naujų istorijų.

Ir man tikrai smalsu, kiek visko gims per ateinančius mėnesius.

Tad sveiki kartu su manimi sugrįžę į studiją. ❤️