Kai paveikslui reikia laiko. Sugrįžimo prie pradėtos tapyti drobės istorija

Ne kiekvienas paveikslas gimsta per kelias dienas. Vieniems reikia savaičių, kitiems – mėnesių. O kartais geriausia, ką galime padaryti dėl pradėtos tapyti drobės, – tiesiog kuriam laikui ją atidėti.

Paveikslas, pradėtas kurti dar kovą

Kai kovą pirmą kartą atsistojau prieš šią drobę, turėjau tam tikrą sumanymą. Žinojau, kuria kryptimi noriu eiti, kokias spalvas naudoti ir kokią atmosferą norėčiau perteikti.

Tačiau tapyba ne visada yra tiesus kelias nuo pirmojo teptuko potėpio iki užbaigto paveikslo.

Kartais kuriant sumanymas keičiasi. Vienas sluoksnis uždengia kitą, vienos detalės išnyksta, o kitos kaip tik gauna erdvės atsiskleisti. Paveikslas pamažu keičiasi ir kartais nustebina net patį autorių.

Būtent taip nutiko ir šį kartą.

Atėjo akimirka, kai pajutau, kad paveikslui kažko trūksta. Nebuvau tikra, ko būtent. Galėjau tęsti, pridėti daugiau spalvų ir stengtis jį užbaigti bet kokia kaina.

Tačiau nusprendžiau kitaip.

Padėjau teptukus ir leidau paveikslui pailsėti.

Net ir nebaigtas paveikslas turi savo vietą studijoje

Galbūt kas nors įsivaizduoja, kad tapytojas stovi prieš drobę, turi aiškią viziją ir per kelias valandas sukuria užbaigtą kūrinį.

Tikrovė dažniausiai būna kiek kitokia.

Mano studijoje paveikslai gimsta įvairiai. Vienus tapau su didžiule energija ir beveik be pertraukos. Nuo kitų man reikia atsitraukti, kad galėčiau į juos pažvelgti naujomis akimis.

Ir būtent tas atsitraukimas kartais svarbesnis už papildomas valandas, praleistas su palete rankoje.

Per tuos mėnesius, kol šis paveikslas laukė, dirbau prie kitų užsakymų, skyriau laiko savo projektams ir dailės kursams. Kiekvienas naujas paveikslas, kiekviena patirtis ir kiekvienas susitikimas man suteikia ką nors nauja.

Juk žmogus nuolat tobulėja. Kartu keičiasi ir jo kūryba.

Tai, ko drobėje nemačiau kovą, spalį staiga galiu pamatyti.

Sugrįžimas prie teptukų su nauja energija

Po kelių mėnesių nusprendžiau grįžti prie paveikslo.

Tai buvo keistas jausmas. Stovėjau prieš tą pačią drobę, žiūrėjau į tas pačias spalvas, bet staiga paveikslą suvokiau visiškai kitaip.

Pradėjau koreguoti atskiras dalis, stiprinti kontrastus ir ieškoti pusiausvyros tarp ryškių potėpių ir subtilesnių detalių.

Pamažu paveikslas įgauna daugiau gylio ir savitumo. Jo dar laukia auksiniai akcentai, kurie turėtų paryškinti jo atmosferą ir suteikti šviesos.

Savo kūryboje mėgstu naudoti auksą. Jis gali keisti paveikslą priklausomai nuo to, iš kur į jį krinta šviesa, ir suteikti jam visiškai kitą matmenį.

Tačiau šį kartą nenoriu nieko skubinti.

Noriu, kad kiekvienas naujas potėpis turėtų savo vietą.

Abstrakčioji tapyba – ne tik spalvos

Abstrakčiajame mene mane labiausiai žavi laisvė.

Neprivalau žiūrovui tiksliai pasakyti, ką jis turėtų matyti paveiksle. Kiekvienas jame gali atrasti ką nors sava. Vienas pajunta spalvų energiją, kitas – judesį, emocijas ar prisiminimus.

Būtent čia man ir slypi originalių abstrakčių paveikslų žavesys.

Paveikslas neprivalo pasakoti vienos konkrečios istorijos. Jis gali jų papasakoti tiek, kiek žmonių prie jo sustoja.

Tapydama dažnai vadovaujuosi intuicija. Žinoma, galvoju apie kompoziciją, koloritą ir bendrą įspūdį, bet kartu palieku erdvės akimirkai.

Kartais įdomiausia detalė gimsta kaip tik tada, kai nustoju viską taip kruopščiai planuoti.

Kada iš tiesų paveikslas baigtas?

Manau, tai klausimas, į kurį nėra paprasto atsakymo.

Ar paveikslas baigtas, kai visa drobė padengta dažais? Kai nebėra kur pridėti dar vieno potėpio? O gal tada, kai pažvelgusi į jį jaučiu, kad jam nieko daugiau nebereikia?

Man svarbiausias būtent šis paskutinis jausmas.

Paveikslas baigtas tada, kai nebejaučiu poreikio jame ką nors keisti.

Kartais tai pajuntu greitai. Kitais kartais prireikia kelių bandymų, pakeitimų ir sugrįžimų.

Ir išmokau susitaikyti su tuo, kad ne viskas turi būti užbaigta iš karto.

Šiais laikais dažnai jaučiame, kad privalome nuolat ką nors užbaigti, paskelbti ir judėti pirmyn. Tačiau kūrybiškumas nesivadovauja kalendoriumi.

Kartais jam reikia laiko. O kartais ir šiek tiek tylos.

Kiekvienas paveikslas – dalelė mano istorijos

Šiandien žvelgdama į šią nebaigtą drobę, joje matau ne tik paveikslą, kurį pradėjau tapyti kovą.

Joje matau ir visa tai, kas per tuos kelis mėnesius pasikeitė.

Naujas patirtis, naujas idėjas ir kitokį požiūrį į savo kūrybą.

Ir galbūt kaip tik todėl džiaugiuosi, kad tada nesistengiau jo užbaigti bet kokia kaina.

Juk šiandien gimsta kiek kitoks paveikslas, nei iš pradžių įsivaizdavau.

Ir tuo menas gražus.

Juk kartais nereikia pradėti iš naujo. Pakanka grįžti prie to, ką kadaise atidėjome, ir pažvelgti kitomis akimis.

Paveikslas vis dar kuriamas. Kai ateis jo metas, pristatysiu jums jį visą.

O iki tol mielai leisiu jums žvilgtelėti į jo kūrimo procesą.

Nes ir kelias iki užbaigto paveikslo vertas pasakojimo.

Su meile menui,

Kristýna Smetanová
Tapytoja ir Kristýna Smetanová studijos įkūrėja