Kai paveikslas neturi veido, bet vis tiek pasakoja istoriją

„Aš nesuprantu abstrakcijos.“

Šį sakinį savo studijoje girdžiu gana dažnai.

Ir žinote ką?

Visada tik nusišypsau. Nes nemanau, kad abstraktų paveikslą privalome suprasti. Daug svarbiau, ką jis mumyse pažadina.

Galbūt kaip tik todėl abstrakčioji tapyba mane taip žavi.

Kiekvienas paveiksle mato ką nors kita

Priešais jį stovi du žmonės.

Vienas sako matantis ramią jūrą saulei leidžiantis.

Kitas tose pačiose spalvose atranda audrą ar vaikystės prisiminimą.

Ir nė vienas neklysta.

Juk abstraktus paveikslas neturi vienintelio teisingo atsakymo. Jis nenurodo, ką turėtume galvoti. Jis palieka erdvės mūsų vaizduotei, emocijoms ir prisiminimams.

Kaip tik čia ir slypi jo žavesys.

Paveikslas neprivalo ko nors vaizduoti, kad ką nors pasakytų

Tapydama portretą siekiu perteikti žmogų.

Tapydama abstrakciją stengiuosi perteikti jausmą.

Kartais tai džiaugsmas.

Kitąkart – ramybė, drąsa, energija ar laikotarpis, kurį žmogus tuo metu išgyvena.

Ne visada emocijas galima nutapyti veidu. Kartais jas daug geriau perteikia spalvos, sluoksniai ar išraiškinga faktūra, sukurta teptuku ir tapybos mentele.

Ir todėl abstrakčioji kūryba mane vis iš naujo traukia.

Kiekvienas sluoksnis turi savo prasmę

Pažvelgę į abstraktų paveikslą iš arti, galbūt atrasite tai, ko iš tolo visai nematyti.

Švelnius teptuko potėpius.

Ryškų tapybos mentelės pėdsaką.

Spalvą, kuri tyčia vos persišviečia pro kitą sluoksnį.

Atsitiktinius purslus.

Būtent šios detalės suteikia paveikslui gylio.

Tapydama niekur neskubu. Vieniems sluoksniams leidžiu išdžiūti, kitus vėl užtapau. Kartais prie paveikslo grįžtu kelias dienas, nes jaučiu, kad jam dar kažko trūksta.

Tai procesas, kurio nepaskubinsi.

Leiskite paveikslui kurį laiką kalbėti

Atėję į galeriją ar studiją, pabandykite mesti sau nedidelį iššūkį.

Nestovėkite priešais paveikslą vos kelias sekundes.

Pabūkite šiek tiek ilgiau.

Įsižiūrėkite į spalvas, faktūras ir šviesą. Pabandykite užduoti sau paprastą klausimą:

Kokį jausmą man sukelia šis paveikslas?

Neieškokite teisingo atsakymo.

Jo tiesiog nėra.

Ir būtent tai abstrakčiajame mene yra gražu.

Menas nėra mįslė

Neprivalote atpažinti, ką paveikslas vaizduoja.

Neprivalote ieškoti paslėptos prasmės ar sudėtingos simbolikos.

Pakanka, kad jis jus trumpam sustabdytų.

Kad paskatintų susimąstyti.

Kad pažadintų jumyse prisiminimą, emociją ar jausmą, kurio galbūt jau seniai nejautėte.

Tuomet jis atliko savo užduotį.

Todėl myliu abstrakčiąją tapybą

Kiekvienas mano paveikslas gimsta kitaip.

Kartais pirmieji teptuko potėpiai nulemia visą pasakojimą.

Kitąkart paveikslą formuoja tapybos mentelė, spalvų sluoksniavimas ar atsitiktinumas, kurį nusprendžiu išsaugoti.

Kaip tik todėl niekada negimsta du vienodi paveikslai.

Lygiai taip pat, kaip nėra dviejų žmonių su tokia pačia istorija.

Galbūt kaip tik todėl tikiu, kad abstraktus paveikslas neprivalo turėti veido, kad galėtų pasakoti.

Pakanka, kad jis gebėtų ką nors pažadinti į jį žvelgiančiame žmoguje.