Kai paveikslas atranda savo namus

Neseniai perdaviau dar vieną pagal užsakymą nutapytą paveikslą. Ir turiu pripažinti, kad su kai kuriais paveikslais atsisveikinti tikrai sunku.

Nuo pirmojo teptuko potėpio žinojau, kad šis bus ypatingas. Pasirinkau žemės tonus – rudus, smėlio, juodus atspalvius ir subtilius oranžinius akcentus. Šios spalvos man dvelkia ramybe, elegancija ir nepavaldumu laikui. Jos gali suteikti interjerui jaukumo ir kartu savyje talpina daugybę emocijų.

Būtent todėl man buvo taip gera tapyti šį paveikslą. Jis tapėsi beveik pats. Kiekvienas sluoksnis natūraliai pratęsė ankstesnį, o aš iš tiesų mėgavausi visu procesu. Būna akimirkų, kai prarandi laiko pojūtį ir leidi, kad tave vestų tik spalvos, faktūra ir tavo pačios intuicija. Kaip tik dėl tokių akimirkų taip myliu savo darbą.

Abstrakčioji tapyba man yra laisvė. Niekada iš anksto tiksliai nežinau, kur mane nuves kitas teptuko potėpis. Todėl kiekvienas paveikslas yra originalas, kuris niekada nebebus sukurtas visiškai toks pat.

Tačiau su šiuo paveikslu man liko dar vienas gražus prisiminimas. Kol jo naujoji savininkė dar nebuvo atvykusi jo pasiimti, mano studijoje apsilankė du skirtingi klientai. Abu prie jo sustojo ir beveik tais pačiais žodžiais paklausė, ar jis parduodamas. Turėjau jiems su šypsena atsakyti, kad jis jau turi savininką. Prisipažinsiu, tai mane nepaprastai pradžiugino. Tokią akimirką suvokiu, kad paveikslas gali paliesti ne tik žmogų, kuriam buvo sukurtas, bet ir visai kitą žmogų.

Ir būtent tai man yra didžiausias atlygis.

Kai perduodu paveikslą, mano darbas iš tiesų nesibaigia. Priešingai. Prasideda nauja jo istorija. Jis tampa savo savininko namų, kasdienio gyvenimo ir prisiminimų dalimi.

Labai dėkoju už pasitikėjimą. Tikiu, kad jis džiugins dar daugelį metų ir kad kaskart į jį pažvelgusi savininkė atras jame ką nors naujo.