Kodėl pradėjau tapyti indėnus (ir kada visa tai prasidėjo)

Mano kelias į indėnų tapybą prasidėjo be jokio plano ar aiškios vizijos. Nesakiau sau, kad būtent tai taps mano stiliumi. Viskas natūraliai prasidėjo 2019 metais, kai nutapiau savo pirmąjį indėną kaip dovaną tėčiui.

Tuo metu beveik neturėjau patirties. Nežinojau tapybos taisyklių, nemokėjau tinkamai maišyti dažų ir nenutuokiau, kokius teptukus naudoti. Vis dėlto ėmiausi darbo. Tapiau vien vadovaudamasi jausmu, negalvodama ir nespausdama savęs dėl rezultato. Būtent ši laisvė suteikė paveikslui jėgos.

Iki šiol prisimenu akimirką, kai tėtis jį pamatė. Tą džiaugsmą ir nuoširdumą. Būtent tada ir prasidėjo visa ši istorija.

---

2020 metai: indėnas karys

Po metų grįžau prie šio motyvo. Šįkart tai jau buvo ne vien bandymas. Gimė indėno kario paveikslas, nes būtent tokį mačiau savo tėtį. Stiprų, tylų ir visada esantį šalia.

Šis paveikslas man reiškė kur kas daugiau nei vien portretą. Jis padėjo išreikšti tai, ką sunku nusakyti žodžiais.

---

Tada stojo tyla

Ilgam nustojau tapyti indėnus. Tai nebuvo sprendimas, veikiau natūralus atsitraukimas. Kai kuriems dalykams reikia laiko. Jų negalima suplanuoti ar priversti įvykti. Jie turi subręsti patys.

---

2024 metai: angeliškas indėnas

Lūžis įvyko 2024 metais.

Gimė paveikslas „Angeliškas indėnas“, vardu Angeliánka, skleidęs visai kitokią energiją. Tapiau jį norėdama paremti vieną nuostabią merginą. Šįkart į paveikslą įdėjau daugiau švelnumo, šviesos ir vilties.

Vėliau paveikslas buvo parduotas aukcione ir toliau keliavo savo keliu.

Jis nukeliavo net į Egiptą.

Iki šiol man atrodo neįtikėtina, kaip toli gali nukeliauti tai, kas gimė iš tyro jausmo ir noro padėti.

---

2025 metai: sugrįžimas, kurio nesitikėjau

Po kelerių metų indėnų motyvas vėl sugrįžo. Šįkart kur kas stipriau.

Jis atėjo ne iš galvos, o iš vidaus. Be planų, be strategijos.

Staiga supratau, kad vėl noriu juos tapyti.

Pamažu suvokiau, kad tai ne vien motyvas. Tai jausmas, kurį įdedu į paveikslus. Indėnai tapo natūralia mano kūrybos dalimi.

Galbūt jie ne kiekvienam. Ir tai visiškai gerai. Kas juos jaučia, tas žino.

---

O kas toliau?

2025 metais nutapiau kol kas paskutinę savo indėnę.

Dabar klausiu savęs:
Ar 2026 metais bus dar viena?

Atvirai sakant, nežinau.

Tačiau viena žinau tikrai. Tokių dalykų neverta skubinti. Jei jiems lemta ateiti, jie ateis patys.

---

Galbūt tai niekada nebuvo apie indėnus

Galbūt tai niekada nebuvo vien apie pačius indėnus.

Visą laiką tai buvo apie prisiminimus.
Apie emocijas.
Apie jėgą, kurios nematyti.

Ir būtent todėl tapau su Meile.