Paveikslas MATAU atrado savo namus. Ir jo istorija tęsiasi.

Yra paveikslų, kurie gimsta per kelias dienas. O yra ir tokių, kuriuose slypi kur kas daugiau nei vien dažų sluoksniai. Juose – emocijos, drąsa, abejonės, tikėjimas ir dalelė jų kūrėjo gyvenimo.

Būtent toks man buvo paveikslas MATAU.

Šiandien jis jau turi naujus namus. Ir nors kiekvienas atsisveikinimas su paveikslu man yra ypatingas, šįkart labiausiai jaučiu didžiulį dėkingumą. Ne tik todėl, kad jis surado savo šeimininką, bet pirmiausia todėl, kad surado tą tinkamą šeimininkę.

Kai pradedate abejoti savimi

Visi mato baigtą paveikslą. Tačiau retas žino, kas vyko prieš jam gimstant.

Paveikslas MATAU pradėjo gimti tuo metu, kai mane ėmė pasiekti nuomonės, kurių nelengva klausytis.

„Juk tu nemoki tapyti.“

„Kuo tu išvis dediesi?“

Tai buvo žodžiai, galintys akimirkai sustabdyti žmogų. Net jei stengiatės apsimesti, kad jie jūsų neliečia, kažkur viduje jie lieka. Akimirkai pradedate abejoti. Svarstyti, ar jie kartais nėra teisūs.

Tačiau būtent tada supratau vieną svarbų dalyką.

Negaliu kurti pagal tai, ką galvoja kiti. Galiu kurti tik pagal tai, ką jaučiu pati.

Ir užuot padėjusi teptuką į šalį, suėmiau jį dar tvirčiau.

Būtent tada pradėjo gimti paveikslas MATAU.

Kaina nėra vien skaičius

Su šiuo paveikslu susijęs dar vienas dalykas.

Kai nustačiau jo kainą, daugelis man sakė, kad ji per didelė. Kad už tokią kainą jis niekada nebus parduotas. Kad turėčiau ją sumažinti.

Tačiau aš žinojau, kodėl ji yra būtent tokia.

Paveikslo kaina man niekada neapsiriboja vien drobe ir dažais.

Į ją telpa laikas, praleistas prie molberto. Rankų darbas. Ilgametė patirtis. Nuolatinis mokymasis. Valandos, praleistos apmąstant kompoziciją. Istorija, kurią įdedu į paveikslą. Emocijos, gimstančios su kiekvienu teptuko potėpiu. Ir drąsa tvirtai tikėti tuo, ką kuriu.

Todėl savo kainos nesumažinau.

Ne iš užsispyrimo.

O iš pagarbos savo darbui.

Nenorėjau parduoti paveikslo pigiau vien tam, kad jis būtų parduotas greičiau. Norėjau, kad jis rastų žmogų, kuris įžvelgtų tikrąją jo vertę.

Būtent taip ir nutiko.

Tai ne tik akių paveikslas

Daugelis žmonių jame pirmiausia pamato akis.

Tačiau aš jame matau kur kas daugiau.

Matau drąsą tęsti net tuomet, kai kas nors jumis abejoja.

Matau priminimą, kad didžiausi savo kritikai dažnai esame mes patys.

Matau įrodymą, kad žmogus niekada neturėtų nustoti daryti to, ką myli, vien todėl, kad kažkas kitas tuo netiki.

Ir būtent todėl šis paveikslas man tiek daug reiškia.

Kiekvienas paveikslas randa savo žmogų

Dažnai kartoju vieną sakinį.

Kiekvienas paveikslas randa savo savininką. Jam tik reikia laiko.

Niekada nekūriau tam, kad paveikslai kuo greičiau iškeliautų iš studijos. Kuriu tam, kad jie rastų namus ten, kur iš tiesų yra jų vieta.

Esu be galo dėkinga, kad paveikslas MATAU šiandien priklauso būtent dabartinei jo savininkei.

Nuo pat pirmos akimirkos jaučiau, kad ji jame mato ne tik gražų paveikslą interjerui. Ji jautė jo energiją, jo jėgą ir tai, ką jis spinduliuoja.

Būtent tokio žmogaus jam ir linkėjau.

Nes paveikslo istorija nesibaigia tą akimirką, kai jis palieka mano studiją.

Kaip tik tada prasideda jo naujas gyvenimas.

Ir negalėčiau būti laimingesnė, kad jis prasideda būtent ten, kur paveikslas yra dabar.

Ačiū

Dėkoju visiems, kurie palaiko mano kūrybą.

Dėkoju visiems, kurie tiki, kad menas nėra vien sienos puošmena, bet ir būdas perteikti emociją, istoriją ar mintį.

Taip pat dėkoju tiems, kurie man sakė, kad nepavyks.

Galbūt būtent dėl šių žodžių gimė paveikslas, kuris šiandien kabo naujosios savininkės namuose.

Jei tuomet būčiau patikėjusi kitų žodžiais, jis niekada nebūtų gimęs.